Kodėl Lietuvoje buvo pastatyti monoindustriniai miestai?

Lietuvos ūkis buvo integruojamas į SSRS planinės ekonomikos sistemą, kurioje dažnai atskirų respublikų interesų nebuvo paisoma, o buvo siekiama aptarnauti visą Sovietų Sąjungą ar ištisus jos regionus. Pavyzdžiui, Ignalinos atominė elektrinė buvo pastatyta kaip Sovietų Sąjungos Šiaurės-Vakarų energetikos sistemos dalis, skirta aprūpinti elektra vakarinę SSRS dalį. Lietuvos valdžios pastangomis naujas didžiąsias pramonės įmones pavyko tolygiai paskirstyti po respublikos teritoriją, siekiant panaudoti vietinę darbo jėgą. Didžiųjų miestų augimas šiek tiek sulėtėjo, o regionų centruose buvo pastatyta didelių pramonės įmonių: Mažeikiuose – naftos perdirbimo gamykla ir nutiestas naftotiekis (gyventojų skaičius nuo 8 tūkst. išaugo iki 40 tūkst.); Kėdainiuose – biochemijos (mineralinių trąšų) gamykla; Jonavoje – azotinių trąšų gamykla. Kūrėsi ir visiškai nauji vienos pramonės įmonės miestai, dar vadinami monoindustriniais, o sovietmečiu – miesto tipo gyvenvietėmis: Elektrėnai – prie šiluminės elektrinės; Naujoji Akmenė – prie cemento ir šiferio gamyklos; Grigiškės – prie popieriaus fabriko; Juodupė – prie audinių fabriko; Visaginas (tuomet – Sniečkus) – prie atominės elektrinės.



Pramonės įmonės formavo šiuos miestus ir jų gyventojų sudėtį. Planinės ekonomikos ir industrinės modernizacijos laikais visoje Sovietų Sąjungoje, dažnai nepatogiose gyventi vietovėse, kur buvo iki tol nenaudotų pramonės žaliavų išteklių, įkurta šimtai tokių monomiestų. Siekiant aprūpinti augančių miestų gyventojus gyvenamuoju plotu juose sparčiai buvo statomi gyvenamųjų namų kvartalai, kurie buvo panašūs visuose pramoniniuose miestuose. Analogiški buvo netgi gatvių pavadinimai, pavyzdžiui, Statybininkų, Melioratorių, taip pat Kosmonautų, Žvaigždžių ir Mėnulio gatvės, kurios atspindėjo sovietų veržimosi į kosmosą laikotarpį. Beveik visuose pramonės miestuose iki šiol galima ir rasti Pramonės gatves.



Namai, pastatyti iš pilkų silikatinių plytų ar gelžbetonio blokų, turėjo būtiniausius komunalinius patogumus, tačiau miestų vaizdas labai suvienodėjo. Skirtinguose miestuose galima buvo rasti tą pačią gatvę, analogišką namą, net baldai ar raktai nuo buto galėjo atitikti, nes buvo gaminami masiškai. Palyginus du monoindustrinius Lietuvos miestus – Elektrėnus ir Sniečkų – matytume ir ryškių skirtumų. Elektrėnai buvo sėkmingai propagandai naudojamas projektas, tuo tarpu Sniečkus, pastatytas visiškai kitomis aplinkybėmis, išsiskyrė ir moderniu planavimu, ir geografine padėtimi. Skirtingai nei Elektrėnai, Sniečkus buvo daugiatautis miestas, be to, kaip ir kiti branduolinės pramonės miestai, jis pasižymėjo aukštesniu pragyvenimo lygiu.



Laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis daugelio monoindustrinių miestų ekonomika yra siaurai specializuota ir nelanksti, darbo jėga – nemobili, įmonės yra nekonkurencingos. Visaginas kaip monoindustrinis miestas taip pat išgyvena poatominę erą. Sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę daugiau nei 2 tūkst. ten dirbusių žmonių neteko darbo, prasidėjo aktyvi migracija į užsienį ar didžiuosius miestus, pastebimas spartus populiacijos senėjimas. Naujas galimybes miestui turėtų atverti naujų pramonės objektų atsiradimas, o taip pat branduolinis turizmas, kurį paskatino čia filmuotas populiarus HBO televizijos serialas „Černobylis“ (2019).